Įvadų būna visokių, tačiau mūsų namas turi tik du – (šaltą) vandenį ir elektrą. Elektra jau buvo pajungta elektrikų, liko įvesti vandenį.
Namas sodų bendrijoje, todėl, kaip ir reikėtų tikėtis sostinės gyventojui XXI amžiuje, miesto vandens, anei nuotėkų tinklų šalia nėra. Bendrija turi savo gręžinį, kuriuo ir naudojasi visi pastovūs gyventojai (jų koks 100, tikriausiai). Gręžinys 150m gylio, tad naudoja tą patį vandens telkinį kaip ir likęs miestas, tik siurblius prižiūrėt tenka patiems, ir nėra jokių filtrų.
Kitas įdomus vietinių vandens tinklų atributas – nėra jokios dokumentacijos, brėžinių ar kitokios formalesnės informacijos. Santechnikai ir pirmininkai keitėsi, pastovesni liko tik vyresni gyventojai. Teko užsiimti „gyvaja archeologija” ir klausinėtis kaimynų, buvusių santechnikų kur, jų įsivaizdavimu, eina vandens linijos. Naudingiausi pasirodė artimiausi kaimynai, nes gyvena nuo pat pradžių, patys vedėsi, ir dar atsimena kur ir kokiame gylyje reikia ieškoti tos gyvybės gijos. Realiai nurodė dešimties centimetrų paklaida 🙂
Tiesa, vienu momentu, dar neišsiaiškinus visų detalių, pradėjo atrodyti, kad artimiausias vamzdis yra už mažne 100 metrų su valstybinės žemės sklypu tarpe. Jausmas ne koks. Gerai, kad nepasitvirtino, ir sąmatos galvoje sukosi veltui 🙂 Patarimas – visai pravartu dar pieš statant žinoti tikslią vietą, gylį ir diametrą vamzdyno. Statybos leidimui sodų bendrijoje užtenka nupiešti įsivaizduojamą vandens buvimo vietą, nes jokia tarnyba už tuos tinklus neatsako.
Pats įvedimas – darbas paprastas. Jei neužmiršote palikti vamzdžių lauke, viskas susiveda į kasimą, jungtis ir gal požeminę sklendę. Mano atveju kasimas buvo įdomesnis, nes vyko per parkingą po namu. Požeminė sklendė reikalinga užsukti vandenį namui, neįtakojant likusių vartotojų. Kas jos neturi – atsitikus avarijai beveik visą bendriją palieka be vandens 🙂 Ne veltui buvo įvestas avarinio atjungimo mokestis..
Su sąlyga, kad darbas paprastas, pasiėmiau skelbimą iš skelbimų lentos (toks tikros, prie įvažiavimo, su popieriniais skelbimais) ir pasikviečiau meistriuką. Apsidairęs meistriukas primetė, ir pasiūlė padaryti už €700 (kasimas, vamzdžiai, sklendė su dangteliu). Paliko pagalvoti ir leido paskambinti jei sugalvosiu. Kitą meistrą pasiūlė tuo metu ventiliaciją montavę meistrai, pažįstamą. Jis už viską paprašė €310. Nežinau, ar nustebau, tokių atvejų teko sutikti ne vieną, ypač mažesniems darbams. Iš karto susitarėme laiką, ir po savaitės darbai greitai ir neskausmingai buvo padaryti per kelias valandas.
Didžiausias iššūkis buvo rasti trasos vamzdį. Su mini ekskavatoriumi atkasinėjo, kur įsivaizdavo, kad yra „šalia“, ir toliau ieškojo kastuvu. Labai dažnai tai baigiasi vamzdžio prakirtimu ir avarija 🙂 Avarijos nepadarėme. Radinys – apie 1.3m gylyje rastas 40mm skersmens plastikinis vamzdis. Beveik tiksliai ten, kur nurodė kaimynas. Nenorint palikti sklendės tiesiai ant įvažiavimo vidurio jungtį darėme šalia – ties būsimais varteliais. Todėl reikėjo daryti posūkį.
Prijungimas vyko 32mm vamzdžiu. Dar du tokius palikęs išvestus lauk laistymui ir panašiems reikalams. Viduje tik uždėjo kranelį. Kitas jungtis darė vandens filtrų meistras, dalį jau buvo padarę santechnikai. Dar vienas žingsnis – name abu įvadai. Iš bėdos jau įmanoma gyventi, vanduo bėga, ir yra elektra, su kuria galima išsivirti arbatos 🙂